Kai važiuoji per Dzūkiją ir matai daugybę tuščių pastatų apima siaubas: uždarytos mokyklos, urėdijos, kultūros namai, buvusių kolūkių kontoros. Idėjų, ką su visu tuo turtu daryti, nedaug.
Vilkiautinio kaimo bendruomenė viena iš nedaugelio bandanti savo jėgomis įpūsti tokiems pastatams gyvybės.
Mokykloje – vasaros stovykla ir vaikų dienos centras,Vita Barišauskienė pastangomis surenkantis net aplinkinių kaimų vaikus, kontoroje – kultūros centras, Aldonos Zubrienės dėka telkiantis bendruomenę dainai, šventėms, projektams, mobiliems pašnekesiams.
Entuziazmo žmonėse daug. Bet vieni jie nepajėgūs išspręsti ištuštėjusių pastatų likimo. Per visą šalį jų jau šimtai. Reikia valstybinio požiūrio, gal nacionalinės programos – panaudosim ar leisim sugriūti?