Alytuje gavau pamoką, po kurios niekada neuždavinėsiu kvailų klausimų.
Ačiū Žydrei Gedrimaitei ir jos gyvenimo mokytojoms už įtaigų smegenų praplovimą, po kurio išėjau kitom akim žvelgdama į negalią turinčius žmones.
Dabar žinau, kad gatvėje pamačius neregį nereikia pulti klausti, kur jį palydėti, kas atsitiko ar seniai taip – reikia tiesiog eiti šalia arba pasakyti: „O, žalia dega“.
Man jau niekada nebekils klausimas, kas bus, jei mano kaimynystėje apsigyvens psichosocialinį sutrikimą turintis žmogus. Neklausiu ir ratukuose sėdinčio žmogaus, kaip tai nutiko ir ko jis dabar negali. Nes yra įdomesnių temų.
Nes jie gali viską: mylėti, mylėtis ir gimdyti vaikus, jie keliauja ir užsuka į kazino, jie augina rožes ir patys įsirenginėja savo namus, jie mokosi universitetuose, dirba, taupo, patys apsiperka, vairuoja automobilį ir užvažiuoja laiptais, jei tik yra specialus užvažiavimas, jie vaikšto į svečius ir geria kavą kavinėse, jie turi sveikų draugų ir naujų knygų bei nepakartojamą humoro jausmą!
Jie susibūrė į komandą „Draugystė veža”, važiuoja per Lietuvą ir dalija TOLERANCIJĄ, tik labai nedaug kas dar ateina jos pasiimti.
O dažnai norint suprasti, reikia pajusti. Aš netapau kita Daiva, kai paėmiau į rankas baltąją neregio lazdelę ir atsisėdau į neįgaliojo vežimėlį. Man tik tapo nepatogu ir kiek nesaugu. Bet aš ir toliau viską galėjau kaip galėjusi. Būčiau prašiusi tik vieno – draugaukit su manim ir pasirūpinkit, kad mano kelias būtų saugus.