Šaldytos miško ir sodo uogos, daržovės, vaisiai ir grybai iš Dzūkijos keliauja į Europą ir visą pasaulį. Nuo jų kelionės sėkmės priklauso daugybės dzūkų uždarbis.
Deja, eksporto sąlygomis šaldytos lietuviškos miško ir sodo gėrybės negali konkuruoti net su kaimynine Lenkija.
Esminiu Lietuvos eksporto politikos tikslu Vyriausybė skelbia: skatinti lietuviškos kilmės prekių ir paslaugų konkurencingumą užsienio rinkose. Tačiau verslininkai sako, kad tiek apribojimų verslui kaip Lietuvoje nėra beveik nė vienoje ES šalyje: pradedant reikalavimais produkcijai, baigiant darbo jėgai. Todėl kol kas ir konkuruoti neįmanoma.
Lietuviškam verslui taikomas „neleisti, kontroliuoti, bausti“ neįveiks europietiško „padėti, skatinti, šviesti“. Todėl lenkai iš 1 ha skina 3,5 t juodųjų serbentų, o lietuviai tris kartus mažiau, o mėlynės tik po 14 dienų gali iškeliauti iš Lietuvos.
Kai prisidėjo dar ir karantinas, Lietuvos ekonomikos garvežys – eksportas ėmė kaip reikiant buksuoti ir tai tapo rimtu iššūkiu net galimybių visada atrandančioms verslo „Gazelėms“. Verslininkai sako, kad vadinamasis DNR verslo gelbėjimo planas savaime ekonomikos garvežio neužkurs. Ką darysime toliau?