Keliems mėnesiams namuose uždariusi koronaviruso pandemija privertė gerai pagalvoti, kas yra svarbiausia. Nuo ko pradėsime, kai tik galėsime išeiti iš namų? Turbūt nesuklysiu, kad visi pirmiausiai skubėsime apkabinti vaikų ar kitų brangiausių žmonių.
Žmonės – štai kas yra svarbiausia. Žmogiškieji ryšiai ir pagalba vienas kitam, tiesiog žmoniškumas buvo svarbūs ir per karantiną, kuris mus išmokė susitelkti, veikti ne tik savo, bet ir bendruomenės labui – tiesiog nustoti nagus lenkti į save. Daugybė žmonių niekieno neraginti ėmėsi iniciatyvos, kasdien gimė vis daugiau tarpusavio pagalbos projektų – bendruomenėse, laiptinėse, facebooke, šeimose. Kaip kad „Žmonės – žmonėms pagalbos grupė“ Dzūkijoje. Šimtai savanorių, siūlančių padėti ir prisidėti. Pamatėme ir pajutome, kaip svarbu dalyvauti, o ne abejingai stebėti. Visa tai rodo milžinišką mūsų šalies socialinį kapitalą ir dar neatskleistus žmogiškuosius resursus. Esame veiklių, darbščių, išradingų, sąžiningų ir jautrių žmonių šalis – ir viskas mūsų pačių rankose. Susitelkę ir veikdami kartu, daugiau padarysime. Tik reikia nebijoti imtis atsakomybės. Per karantiną pamatėme, kad yra daugybė formų, kaip galime įsitraukti ir dalyvauti savo krašto ir geresnės valstybės kūrime. Tereikia pasitikėti vieni kitais ir burtis į bendruomenes, fondus, bendraminčių klubus, sąjūdžius, nevyriausybines organizacijas – kaip bepavadinsi, svarbu veikti, siūlyti, padėti. Matėme ir tuos, su kuo nepakeliui – kurių atjauta greitai virto interesu, kai gelbėdami reikalavo šlovės. Krizė baigsis, o kaip kas elgėsi per ją, visi atsiminsime ilgai.
Karantinas apnuogino ir silpniausias vietas. Labai aiškiai pajutome – neturime nei normalaus gydymo, nei normalaus ugdymo. O būtent tai – gyvybiškai svarbu. Neįvykdytos ir užvilkintos sveikatos ir švietimo reformos akis bado prarastomis galimybėmis vaikams, ligoniams, gydytojams ir mokytojams. Aklai saugodami ligoninių ir mokyklų pastatus, pamiršome investuoti į žmones ir jų kvalifikaciją. Dabar matome – visa sveikatos sistema tik butaforija, frontą laikė 3-4 įstaigos. Kitur reikėjo pagalbos ir darbui organizuoti, ir personalą apmokyti. Praregėjome, kad daugelyje rajoninių ligoninių nėra specialistų – jeigu ne atvažiuojantys gydytojai, daugelyje liktų tik slaugos skyriai. Iš kitos pusės girdėjome, kaip dirbdama per tris ligonines, gydytojų šeima niekaip neįstengia gauti paskolos būstui. Atidėliojami sprendimai, net ir pandemijos metu vykstanti „klinikinė kova“ ne tiek už žmonių gyvybes ir medikų saugumą, kiek už įtakas ir savo išlikimą, bandymai įtikti steigėjui – ministerijai ar savivaldybei, pasmerkė mus visus, prireikus pagalbos, ieškoti kas kaip išmano.
Betgi po tris operacijas per dieną su viena kauke atlaikiusi slaugytoja verta, kad dabar jau būtų nedelsiant padaryta tai, kas nebuvo padaryta laiku. Ji taip ir neišdrįso to pasakyti, nors dirbdama plikomis rankomis bijojo apsikrėsti, bet dar labiau bijojo kalbėti. Taip trisdešimtaisiais nepriklausomybės metais žodžio laisvė traukėsi į kamputį. Medikai bijojo sakyti, kaip yra, nes tiesus žodis galėjo kainuoti darbo vietą. Medikus drąsino žurnalistai. Nors patiems reikėjo atlaikyti politinius išpuolius ir finansinius sunkumus. Ir ne tik Nacionaliniam transliuotojui LRT. Ne išimtis ir Dzūkija: karantino įkarštyje iš 20 metų nuomotų patalpų bandyta išprašyti radijo FM99 žurnalistus Alytuje. Žodžio laisvė – yra LAISVĖ, todėl mums labai reikia nepriklausomos kokybiškos žiniasklaidos ir kritinio mąstymo. Žurnalistai per karantiną dirbo trigubai, kai kurie už pusę algos. Suprasdami, kad padrąsinimo reikia ne tik medikams, nes kol nenustosime bijoti su mumis visi darys ką nori – seniūnai, direktoriai, vietiniai dievukai.
Tų baimių prisiauginome laiku neinvestavę į žmonių švietimą. Karantininė tiesa – kai gyvenimas persikėlė į internetinę erdvę, paaiškėjo, kas aišku buvo seniai – kompiuteriu naudotis nemoka beveik pusė milijono – 450 tūkst. šalies gyventojų. O tai reiškia, kad jie liko atkirsti nuo pasaulio, nes jiems nepasiekiama nei internetinė parduotuvė, nei bankas, nei nuotolinė daktaro konsultacija. O pasaulis jau gyvena dirbtiniu intelektu. Todėl investuoti reikia ne tik į vaikų raštingumą ir naują jų ugdymo turinį ir kokybę. 35 tūkstančiai kompiuterių vaikų nuotoliniam mokymui gerai, tačiau ne mažiau svarbu tobulėjimo galimybės ir jų mokytojams, tėvams ir seneliams. Skaitmeninis, teisinis, finansinis, pilietinis žmonių raštingumas – nacionalinės svarbos reikalas. Tik išsilavinimas daro mus pranašesnius. Suprantu, kad prieš rinkimus gali būti paveikesni pažadai apie didesnes algas, didesnes pensijas ir pašalpas. Bet tai – saviapgaulė. Nuo mūsų vaikų ir mūsų pačių išprusimo priklauso viskas – tavo paties alga, tavo močiutės pensija ir valstybės raida. Žinios gali mus išlaisvinti ir nuo baimių. Išsilavinę, šviesūs žmonės nepasiduoda spaudimui, žino kaip gintis, greičiau randa galimybių ir išeičių. Tokiais nepamanipuliuosi.Būsime visapusiškai raštingi – mums atsivers viso pasaulio galimybės, lengviau spręsis ir socialinės problemos.
Koronavirusas pragraužė dar gilesnę socialinės atskirties prarają, padaugėjo smurto ir girtuoklysčių. Kas trečiuose namuose ir iki karantino buvo smurto protrūkių, o įklimpusiųjų į priklausomybes neturime net tikslaus skaičiaus – alkoholis, narkotikai, lošimai įtraukę dešimtis tūkstančių. Pirmieji į pagalbą jiems skuba nevyriausybininkai. Vien Panaros pilnų namų bendruomenė padeda šimtams žmonių ir šeimų. Vėlgi, reikia sėti ten, kur dygsta, reikia investuoti į tai, kas veikia efektyviai. Pirmiausia stiprinti vietos bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas.
Klaipėdos hospise įsisukęs koronavirusas apnuogino katastrofišką senyvų žmonių ir nepagydomų ligonių slaugos padėtį. Problema gilesnė nei kažkieno bandymas pasipelnyti. Daug metų slaugau mamą. Per pastaruosius 8 metus, kai jau reikalinga intensyvi paliatyvioji slauga, nė karto nepasinaudojome slaugos ligoninės paslaugomis, nes kai užsiregistruodavome vis būdavome mažiausiai 561. Slaugos sistema neišvystyta, paslaugų trūksta katastrofiškai – slaugos reikia 42 tūkst., o iš šio didelio skaičiaus ją gauna vos 18 proc. žmonių.Trūksta ir pagalbos šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Per karantiną dar labiau išryškėjo, kaip jie dažnai paliekami likimo valiai. Užsidarius visoms įstaigoms, autizmo sindromą turinčio alytiškio vaiko mama negalėjo gauti nedarbingumo, kuriuo naudojosi sveikų vaikų tėvai, nes jos, amatų mokyklą lankantis vaikas, jau 20 – metis. Ir niekam nerūpi – kad jis tokiu bus visą gyvenimą.
Galėjome natūraliai užsidarančias mokyklas ir ligonines seniai paversti taip reikalingomis slaugos lovomis, dienos centrais ir naujomis darbo vietomis. Galėjome į tai investuoti ir europinės finansinės paramos. Galėjome… Per karantiną praregėjome, kaip pavėluoti ar korumpuoti sprendimai, niekais paleisti ES milijonai apvogė mūsų pačių ateitį. Deja, embargo korupcijai nepaskelbė net karantinas. Todėl dabar jau ne galime, o privalome būti akyli, kad nauja ir gal jau paskutinė 2021-2027 m. ES parama nenusėstų korumpuotų grupuočių kišenėse, o pasitarnautų mūsų visų labui. Kaip neturėtume leisti „šešėliniams“ pinigams ir korupciniams ryšiams tarpti pašonėje, kai mes duoną pelnomės sąžiningu darbu, mokėdami visus mokesčius.
Širdį per karantiną gaivino pasivaikščiojimai po mišką. Bet ir iš miško kaskart grįždavau skaudančia širdim, pilnu maišu šiukšlių ir su mintim, kad kažkas ne taip su miškų priežiūra ir teritorijų planavimu. Chaotiškos statybos darko kraštovaizdį, o padangų ir šiukšlių stirtos niekais paverčia gražiausią girią. Norime gyventi #gamtos ritmu, visai nenorėdami rūpintis gamtos išlikimu. O juk ir Čepkelių raistas, ir Punios šilas, ir didysis baublys Daugų ežere neamžini. Kas kitas, jei ne mes patys, saugos mūsų šilus, upes ir ežerus. Klimato kaitos padarinius jau pradedame jausti ir Lietuvoje: Kalėdos be sniego ir sausros trečius metus iš eilės – nepadoraus elgesio su gamta išdava.
Karantinas tikrino ir mūsų budrumą, primindamas, kad dėl geopolitinių grėsmių negalima atsipalaiduoti nė akimirkai. Su pagalba medikams leidosi rusiški lėktuvai, o kartu su jais priešiška minkštoji galia su galimomis įtakomis. Bet kurį laiką tai rūpėjo tik politikos apžvalgininkams. Korona nepastebimai išaugino ir komunistinės Kinijos galią. Geopolitiškai nesaugios investicijos siūlosi ir į mūsų paramos medikams fondus, uostą, finansų sektorių. Miškų gaisrai aplink Černobylio elektrinę priminė „degančias“ Astravo atominio monstro saugumo problemas. O melaginga žinia apie NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo laišką ir tariamą sprendimą išvesti karius iš Lietuvos, kėlė naują aliarmą dėl dezinformacijos ir priešiškos propagandos pavojų mūsų smegenims ir vienybei. Todėl, saugant laisvę ir nepriklausomybę – politinę, ekonominę, energetinę – šiuo ypač įtemptu kriziniu metu, kaip niekad būtinas dzūkiškas partizaniškas budrumas.
Svarbu ir sprendimų greitis. Covid -19 atsitraukia. Tačiau įžengiame į dar sudėtingesnį laikotarpį: po mūšio už gyvybes laukia nauja kova – ekonomikos gaivinimas, stimuliavimas ir skolų karštinė. Koronavirusas atėmė ne tik sveikatą, bet ir darbą, pajamas. Dabar svarbi bus ne tik valstybės parama, bet ir valstybės lyderystė – perorientuojant ekonomiką ir užtikrinant jos gyvybingumą, perkvalifikuojant žmones. Dzūkijoje tam turime Varėnos ir Daugų technologijos ir verslo mokyklas, Alytaus profesinio rengimo centrą, kurie gali atliepti ateities darbo rinkos ir investuotojų poreikius. Jei tik bus politinės valios ir strateginių sprendimų kaip pritraukti tuos investuotojus. Per 10 metų Alytuje – pramonės mieste, nė vienos solidžios užsienio investicijos – nepateisinamas aplaidumas.
Pandemija parodė, kiek daug gebame patys – čia, Lietuvoje. Turime pasaulinio lygio mokslininkų ir išradėjų, kurie gali pasiūlyti ne tik reagentus ir vaistus nuo vėžio, bet ir pasaulinio lygio technologinius sprendimus. Mūsų verslai geba žaibiškai persiorientuoti iš tradicinių į e-verslus.
Kryptinga valstybės politika inovacijų srityje, mokslinio potencialo ir inovacijų panaudojimas šalies ūkyje ir žemės ūkyje, skaitmeninės rinkos ir elektroninių paslaugų plėtra, gyvybės mokslai ir finansinių technologijų centrai, atviri duomenys, konsoliduoti informaciniai ištekliai – būtent tai gali pakeisti ekonomikos struktūrą. Kvalifikuoti žmonės ir aukštos pridėtinės vertės produktai iš naujo užkurs ekonomiką.
Koronaviruso sukelta situacija labai apnuogino – kas yra svarbiausia, kur reikia eiti ir ką daryti pirmiausia. Taip gimė sprendimas: #ImuosiAtsakomybės.