KVIEČIU Dzūkijos miškininkus ir miškų savininkus, medienos perdirbėjus ir gamtosaugininkus, medžiotojus ir visuomenės atstovus, kuriems vienaip ar kitaip rūpi mūsų miškai į atvirą diskusiją „Kokius Dzūkijos miškus paliksime savo vaikams ir anūkams?“ rugsėjo 30 d. 17.30 val. kavinėje „Suvingis“ (Vytauto g. 5, Daugai).
Miškingiausia Lietuvoje yra Alytaus apskritis, čia miškai užima 49,3 proc. teritorijos, o Varėnos rajone net 69,1 proc. Kas dzūkui, ypač šilų dzūkui, yra miškas? Grybai ir uogos, mediena, atgaiva, įkvėpimas? Paatviraukim, kokia ir kodėl yra mūsų miškų būklė, kodėl taip sumaitoti miško keliai, o kirtimų plynės žiojėja net saugomose teritorijose, kam patikime savo gamtinius išteklius ir kaip juos saugome.
Miškų priežiūrą turėjusi pakeisti reforma taip ir baigėsi tik urėdijų apjungimu, visa kita palikta savieigai. „Sustingome, šokdami per griovį“, – sako gamtosaugininkai. Kaip po tokios „reformos“ jaučiasi miškininkai ir miškų savininkai?
Kaip pažaboti į Dzūkijos miškus, ežerus ir upes nusitaikiusias siaurų interesų grupuotes, kurioms paklūsta net Aplinkos apsaugos ministerija, dažnai kurčia visuomenės ir profesionalų balsui. Punios šilui ginti prireikė net teismų, o Daugų ežerui – visuomenės peticijų.
„Ne lobistai stiprūs, o kontrolė pernelyg silpna“, – įsitikinę žmonės. Kokius kontrolės mechanizmus turime ir ar jie veikia? Pusė Dzūkijos miškų yra privatūs – turime 42 720 privačių miško sklypų. Kokia jų būklė? Kaip miškininkystės žinių neturinčiam savininkui tinkamai rūpintis mišku ir nepakliūti į miško perpirkėjų pinkles? Privatūs miškų savininkai nepatenkinti pertekliniu ūkinių miškų kirtimo reguliavimu, visuomenė susirūpinusi plynais kirtimais ir nuolatiniais bandymais ten įteisinti statybas.
Ar dėl miško naudojimo gali susikalbėti gamtininkai ir gamybininkai? Kaip suderinti gamtosaugą ir medienos pramonės apetitus: per tris mėnesius išvežama 300 tūkst. m³ pjautinės medienos. Kita vertus, medienos sektoriuje sukuriama apie 5 proc. viso šalies BVP, mediena ir jos gaminiai sudaro 17 proc. šalies eksporto, kuris šioje srityje dirbantiems žmonėms atneša daugiau nei 3 mlrd. eurų pajamų.
Vietos gyventojai nepatenkinti ne tik tuo, kiek kerta, bet ir kaip kerta – išdraskytais miško keliais ir netvarka kirtavietėse, baiminamasi, kad tuoj neliks net kur grybauti. Nors 5 proc. lėšų nuo deklaruotų miško pardavimų turi būti panaudoti miško keliams sutvarkyti, deja, keliai taip ir nepagerėjo. Mišką drasko ne tik miškovežiai, biokuro gamintojai, bet ir keturračiai, nekontroliuojami grybautojai bei mes patys. Vien šiemet per pusmetį miškininkai iš Lietuvos girių išvilko 173 tonas senų padangų. Ko trūksta – sąmoningumo, aplinkosauginio švietimo ar vėlgi kontrolės?
Dzūkijoje turime ir didžiausią šalyje saugomą teritoriją – Dzūkijos nacionalinį parką. Kaip čia ir kitose saugomose teritorijose suderinti ūkines veiklas su Lietuvos įsipareigojimais Europos Sąjungai, saugomų teritorijų tikslais? Miškų naudojimo saugomose teritorijose problemos nesprendžiamos nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios, nes visą laiką tam trūko politinės valios – neturime nei laikmečio iššūkius atitinkančios ilgalaikės miškų politikos, nei nacionalinės miškų priežiūros strategijos. Tik gamtosaugininkai ir visuomeniški entuziastai vis primena ir primena tarptautinius įsipareigojimus – saugoti bioįvairovę, sengires, paukščių buveines, įrengti migracijos kelius gyvūnams.
Metas patiems išsigryninti prioritetus, kaip tinkamai naudosime ir kaip deramai saugosime savo mišką. Nustatę apsaugos tikslus, galėtume pasinaudoti milijonine ES parama, miškų savininkams suteiktume aiškumo, o miškininkams – įrankius veikti.
Ieškokime geriausių sprendimų drauge.