Jeigu aš turėčiau sprendimo teisę, pirmiausia žiūrėčiau, kaip kuo geriau išmokslinti visus mūsų žmones. Jau atrodė, kad dėl to valstybėje netgi pasiektas sutarimas: visi pritaria, kad kokybiškas vaikų ugdymas ir žmonių raštingumas – gyvybiškai svarbus, prioritetinis reikalas.
Išsilavinę, kvalifikuoti žmonės – pagrindinis mūsų resursas, mūsų konkurencinis pranašumas, mūsų pasididžiavimas, todėl valstybė sutelks visas pajėgas švietimo sistemai sutvarkyti taip, kad visi mūsų vaikai turėtų kuo daugiau galimybių įgyti gerą išsilavinimą, o suaugusieji – tobulinti kompetencijas ir įgyti naujų įgūdžių.
Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų! Tai irgi buvo vienas garsiausiai pastaraisiais metais deklaruotų šūkių. Sulaužyta daug iečių dėl mokyklų tinklo optimizavimo, etatinio mokytojų darbo apmokėjimo, aukštojo mokslo pertvarkos, pakeisti ministrai.
„Mūsų tiesiog niekas negirdi, nesitaria“, – sako valstybės prioritetas – mokytojai. Išbandymą nuotoliniu mokymu savarankiškai atlaikę Dzūkijos mokytojai su nerimu laukia rudens ir naujų, su jais vėl neaptartų ar iš viršaus nuleistų, gyvenime sunkiai pritaikomų sprendimų, o gal jie vėl bus palikti suktis taip, kaip išmano?
Apie gero išsilavinimo ir kūrybiško vaikų ugdymo galimybes diskutavau su Varėnos ir Alytaus mokytojais. Šie sako, kad prie karantino iššūkių prisitaikė gana greitai, kaip gebėdami, kaip suprasdami, talkindami vieni kitiems, mokydamiesi iš vaikų, padedami tėvų. Nuotolinis mokymas tikrai sustiprino mokytojų, tėvų ir vaikų ryšį, tačiau apnuogino daugybę įsisenėjusių problemų, kurioms reikia jau ne tik vietos valdžios, bet ir valstybinio lygmens sprendimų.
Pasak mokytojų, pirmiausia valstybinės pajėgos turi būti mestos mokyklų aprūpinimui būtiniausiomis darbo priemonėmis, naujomis technologijomis ir skaitmeniniu ugdymo turiniu. Skubiai reikia aiškios nuotolinio mokymo tvarkos, kuratorių ir konsultantų, kurie padėtų susiorientuoti nuolat kintančioje aplinkoje. Jeigu nebus sukurta vieninga ugdymo platforma, mokytojai vėl bus priversti improvizuoti su tuo, ką turi ar susiranda. Bandydamos susistyguoti chaotišką mokymą Dzūkijos mokyklos pačios savarankiškai rengiasi nuotolinio mokymo tvarkas, jeigu kartais iš ministerijos jų taip ir nesulauktų.
Jeigu norime spėti su pasauliu – mokytojų ir vaikų aprūpinimas kompiuteriais ir skaitmeninis žmonių raštingumas turi būti ir vietos, ir centrinės valdžios būtiniausių darbų sąraše. 35 tūkst. paskubomis išdalintų planšečių karantininiam nuotoliniam vaikų ugdymui – geriau negu nieko. Vis dėlto jeigu įsiklausytume, ką sako mokytojai, ugdymo kokybės tai neužtikrino. Kaip vadovėliu, taip ir kompiuteriu – turėtų būti aprūpinami ir mokytojai, ir mokiniai.
Be to ir vaikams, ir mokytojams labai trūksta kompiuterinio raštingumo įgūdžių. Reikia galvoti, kaip juos ugdyti. Kai kurios Dzūkijos mokyklos jau nuo rudens planuoja papildomus mokymus, tačiau ar tai neturėtų būti vieningi mokymai, sistema?
Mokytojo kvalifikacijai kelti kol kas skiriamos vos 5 epizodinės dienos per metus – per tiek laiko net gabiausiam žmogui naujų kompetencijų neišugdysi ir kūrybiškai dirbti neišmokysi. Deja, ne visi mokyklų vadovai randa papildomų nemokamų tobulėjimo galimybių savo mokytojams.
Reikia galvoti ir apie etatinio apmokėjimo tobulinimą – krūviai padvigubėjo, pasirengimo pamokoms laikas pailgėjo, o ikikarantininis entuziazmas jau išblėso.
Deja, bet nėra jokios mokytojų skatinimo sistemos, tad net ir kūrybingiausiam mokytojui – nieko papildomai nepriklauso, to etatinis apmokėjimas nenumato. Vis dar nėra sprendimo ir dėl darbo mokinių atostogų metu.
Čia apie tai – kas skubu šiandien.
O po penkerių metų laukia nauja didelė bėda – mokytojų trūkumas, nes daugybė pedagogų artėja prie pensinio amžiaus, o jaunimas mokytojauti nelabai nori. Vadinasi paskatos rinktis šią profesiją ir mokytojų rengimas – taip pat artimiausių metų politinis galvosūkis. Kaip ir uždaromų mokyklų mokytojų bei ištuštėjusių pastatų likimas. Turime girdėti bendruomenės siūlymus, bet ar visada jų atsiklausiama?
Jau dabar reikia galvoti ir apie 2024- uosius, kai bendrojo ugdymo klasėse mokysis raidos, elgesio ar sveikatos sutrikimų turintys vaikai. Tam turi būti parengta pakankamai mokytojų padėjėjų ir kitų pagalbos specialistų. Kol kas jų trūksta katastrofiškai. O ir pats požiūris į mokytojo padėjėją neatitinka šių dienų aktualijų.
Mokytojai sako, kad jeigu norime vaikus ugdyti kūrybingai ir turėti aukštesnius vaikų raštingumo rezultatus, reikia mažinti klases. Anglų ar rusų kalbos mokoma grupėse, o lietuvių – gali mokytis ir 30 vaikų? Ir čia vėl atsimušama į klasės krepšelio ir antro mokytojo problemą.
Visapusiškam vaikų ugdymui svarbios ne tik bazinės žinios, bet ir popamokinės veiklos ir užsiėmimai. Deja, daugumai vaikų, ypatingai kaimuose – tai vis dar prabanga. Jeigu būtų būtinybė – iki būrelio pavėžėjančiam autobusiukui speciali eilutė atsirastų.
Politizuotas mokyklų tinklo optimizacijos procesas kaimo vaikus (ir taip turinčius mažiau galimybių) paliko dar gilesnėje atskirtyje, o miestuose ėmė trūkti vietų.
Kas už visa tai atsakingas? Ministerija, savivaldybė, mokyklos administracija, pats mokytojas? Stumdoma atsakomybė, neišgirstas mokytojas arba iš viršaus nuleidžiami sprendimai užprogramuoja padriką švietimo sistemą ir atima gero išsilavinimo galimybes iš mūsų vaikų. Mokytojai norėtų, kad su jais būtų kalbamasi prieš, o ne po sprendimų priėmimo, ir garsiai deklaruojamas „švietimas – prioritetas“ taptų realybe.