KVIEČIU Dzūkijos ūkininkus, vietos gamintojus, kaime nuolat gyvenančius ir gyvenimu kaime neseniai susiviliojusius žmones pasikalbėti apie gyvenimo kaime privalumus, perspektyvias veiklas, vietines ir europines ūkininkavimo tendencijas, bendradarbiavimo galimybes.
Rugpjūčio 27 d. 17 val. stadione prie Dargužių amatų centro atviroje diskusijoje – piknike „Noriu gyventi kaime“.
Koks bus Dzūkijos kaimas po 20 metų? Atsakyti neįmanoma, nes vizijos nėra net 3 metams į priekį. Nei sostinėje, nei Varėnoje, nei Alytuje. Kaime nusprendę kurtis ir gyventi žmonės palikti ieškoti vizijų ir sprendimų patys.
Ir vis dėlto sakančių: „Noriu gyventi kaime“ ar „Man gera gyventi kaime“ daugėja. 7 karvės arba 25 ožkos ir sūrinė – tai ne joks romantinis ūkininkavimas, tai gali užtikrinti orų pragyvenimą ir įdomų gyvenimą kaime, sako tai išbandę žmonės. Deja, vis dar ūkininkaujančių 40-mečių trigubai mažiau nei 60-mečių.
Tiesa, skaičiai liudija ir kitą gyvenančiųjų – ūkininkaujančiųjų kaime realybę.
Alytaus rajone – 3830 registruotų ūkininkų ūkių, Varėnos rajone – 1687. Pernai Varėnos rajone įregistruoti 53, o išregistruoti – 65 ūkiai. Tendencija tokia, kad smulkūs, šeimos ūkiai po truputį nyksta, o kiti jų sąskaita stambėja. Vidutinio ūkio žemės plotas Alytaus rajone – 10,26 ha, Varėnos rajone – iki 30 ha.
Žmonės sako, kad reikia labai nedaug, kad gyvenimas kaime įgautų naują kvėpavimą – bent kiek aiškesnės, orientacinės kaimo plėtros ir ūkininkavimo krypties, žinių apie tai, kur eina Europa, pasaulis ir kur gali būti mūsų kaimo žmonių vieta toje kintančioje aplinkoje, verslumo įgūdžių, na ir … šiek tiek paskatų iš vietos valdžios ir valstybės.
Dabar yra laikas galvoti, kuo baigsis priklausomybė nuo ES išmokų, kai dėl jų ariama ir sėjama net ten, kur nedygsta, ir nuo to nederlingos žemės virsta tik dar nederlingesnėmis. Deja, Alytaus ir Varėnos žemės išties nederlingos, net gerais metais, kaip šiemet, kuldami po 6 t iš ha – Žemaitijos nepasivysim. Tai ir nežinia ar didesnės tiesioginės išmokos yra laimėjimas, vertas ąžuolų vainiko, kai parama kaimo plėtrai gerokai sumažės?
Europa aktyviai pereina prie agroekologinio ūkininkavimo, o Lietuvoje net sąvoka neįteisinta. Tvaresnis, precizinis, draugiškas gamtai ūkininkavimas, apie kurį grįžęs Lietuvon Respublikos Prezidentui raportavo eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, nelabai žinoma sąvoka Dzūkijos kaime, nors būtent tokioms veikloms Europos Komisija žada papildomai skirti 15 mlrd. eurų.
Kaip veikia ir kuo mūsų kaimo žmogui gali būti naudinga strategija „Nuo lauko iki stalo“ (From the field to the table), ar jos įgyvendinimui turime reikiamas priemones ir kas atsakingas už trumpųjų tiekimo grandinių palaikymą, kad šviežia vietos gamintojų produkcija pasiektų vaikų darželius, mokyklas, ligonines ar slaugos namus.
Žmones neramina ir žemėvaldos ypatumai – naujokui kaime sunku, nes trūksta žemės, jas seniai susigriebę stambieji žemvaldžiai. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės Dzūkijoje dar yra, bet ir čia ji dažnai nuomojama kitų rajonų žmonėms, kad artų ir ES išmokas gautų, o vietiniai ūkininkavimo plėtrai žemės gaut negali.
Patys be jokių brangiai apmokamų konsultantų žmonės kurpia ir kooperacijos, bendradarbiavimo planus. Dzūkijoje dar gyvos kelios žemės ūkio bendrovės, jos taip pat ieško naujų kelių. Pavyzdžiui „Dzūkijos sūrinė“ greičiau iš svajonės virstų realybe, o gal net pilotiniu projektu visai šaliai, jeigu idėja susilauktų valdžios, konsultantų dėmesio, bent menkiausio paskatinimo ar tiesiog pasitikėjimo.
Kokybiškas, profesionalus, o ne formalus kaimo žmonių konsultavimas ir švietimas, įgalinimas suteiktų pasitikėjimo kaimo žmonėms. Aktyviais vedliais jiems galėtų būti Žemės ūkio konsultavimo tarnybos, žemės ūkio specialistai, kurių yra kiekvienoje seniūnijoje, vietos veiklos grupės, Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra, Žemės ūkio rūmai. Tačiau net aktyviausiems kaimo žmonėms dažnai sunku prisibelsti į šias tarnybas, o prisibeldus gauti profesionalių patarimų. Be to nemokamas konsultacijas gali gauti ne kiekvienas panorėjęs, yra apribojimai. O ką jau kalbėti apie galimybes susipažinti su kitų šalių ūkininkų ir gamintojų patirtimis. O galimybių kaimo žmonėms yra tikrai daug ir nemažų. Bet kodėl apie jas greitai sužino tik apsukrios interesų grupės, o ne visi kaimo žmonės?
Kaimo plėtros politika nėra paprastas reikalas – tam reikia holistinio, visaapimančio požiūrio.
Bet ir kaimo žmogus šiandien nėra paprastas. Jis nori dalyvauti sprendimų priėmime, kaimo plėtros ir žemės ūkio strategijų kūrime, nes sukurtos be paties žmogaus, be ūkininko jos tiesiog neveiks.
Spręskime drauge, koks bus Dzūkijos kaimas 2040-aisiais ir kokiu keliu eisime.