Išmokti paklausaus amato nori net ir turintys aukštąjį išsilavinimą. Tuo įsitikinau užsukusi į nevalstybinę profesinę mokyklą „Sodžiaus meistrai“ Rūdiškėse (Trakų rajone).
Čia veikė įvairius amatus pristatanti stovykla – kas tik panorėjęs, vaikai ir suaugusieji, galėjo prisiliesti prie gyvo amato: raugo keramikos, kalvystės, sūrio gamybos, medžio drožybos ar tautodailės meno.
Įprastai čia rengiami dailidės, staliai, virėjai, aplinkotvarkininkai. Net „sunkūs“ paaugliai iš čia išeina geidžiamais sodžiaus meistrais. Kasmet parengiama 50-70 kvalifikuotų darbininkų. Visi iškart randa darbo. „Galėtume padėti įdarbinti keturiskart tiek. Pasakykit, kokių reikia specialistų – paruošime“, – šypsosi mokyklos direktorė Dalia Beigienė.
Deja, aiškumo kam, ko ir kiek reikia – nėra, o savarankiškai nuspręsti ne visada galima. Panašu, kad profesinis žmonių rengimas ir perkvalifikavimas tampa rimtu iššūkiu.
Šalyje turime daugiau nei 70 valstybinių profesinio rengimo įstaigų. Kasmet profesiniam žmonių rengimui išleidžiame 85 mln. eurų. Ir vis tiek darbdaviai ir investuotojai skundžiasi – trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Kažkur nesusikalbame.
Bandysime pasikalbėti Dzūkijoje – čia turime profesinio rengimo centrą Alytuje bei verslo ir technologijos mokyklas Varėnoje ir Dauguose. Kaip jos mato savo ateitį, kokie amatai perspektyvūs, kokios kvalifikacijos darbuotojų labiausiai reikia mūsų regione, kokių sprendimų reikia, kad mokytume ne „orinius“ mokinius, o padėtume šaliai susitvarkyti su naujų įgūdžių ir kvalifikacijų ieškančių žmonių antplūdžiu.