„Visas žemės ūkis yra kelių oligarchų nelaisvėje“, „Kaimo bendruomenėms reikia laisvės nuo valdžios“, „Noriu kurtis kaime, bet pagalbos – jokios“. Ir tai – tik dalis Dargužiuose vykusios diskusijos-pikniko „Noriu gyventi kaime“ dalyvių išsakytų minčių. Koks šiandien yra gyvenimas kaime ir ką turime padaryti, jog kaime būtų gera ūkininkauti/verslauti, o svarbiausia – gyventi?
…. gera ūkininkauti/verslauti
Nors ūkininkai šiandienos kaime yra gyventojų mažuma (dauguma kaime gyvenančių žmonių verčiasi visai ne ūkininkavimu), tačiau diskusija apie gyvenimą kaime sukosi pirmiausia apie juos. Alytaus rajone – 3830 registruotų ūkininkų ūkių, Varėnos rajone – 1687, tačiau dauguma jų maži. „Visą žemės ūkį uzurpavę 3 proc. stambiųjų. Dabartinė žemės ūkio politika palanki 25 latifundiniams ūkiams ir niekaip neorientuota padėti smulkiems ūkiams ar smulkiems verslams kaime“, – įsitikinęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus. Ir jis – teisus. Lietuvoje tėra tik 10 proc. kooperuotų ūkių, o ES šalyse beveik kone pusę – tai gali sudaryti konkurenciją latifundininkams.
Būtent tiems ūkiams priklauso pusė Lietuvos žemės. Prieš žemės ūkio oligarchus bejėgis net Prezidentas, nes visa politinė sistema pajungta jų naudai.
Europos Komisija mums taip pat baksnoja pirštu – ką padarėme su žemės ūkiu, kodėl visa parama skiriama stambiesiems?
Ir 100 tūkst. eurų „lubos“ tiesioginėms išmokoms – neįveikiamas barjeras. Prezidento siūlymai Seime nesulaukė palaikymo. Oligarchinei žemės ūkio sistemai palankūs visi įstatymai, jiems dirba politinė ir teisinė mašina.
Kodėl gi neskyrus paramos ūkininkavimo ar verslo startui – bent 50 tūkst. eurų? Žmonės galėtų ieškoti sprendimų patys – netradicinių.
Greitai kaime neliks gyvulių, karvių auginti jau niekas nenori – neapsimoka, nes savikaina yra aukštesnė nei pieno pardavimo kaina.
Agroekologinis ūkininkavimas netampa populiaresnis už chemizuotą ūkį, nes tai sumažintų pelnus trąšų gamintojams. Europa aktyviai pereina prie agroekologinio ūkininkavimo, o Lietuvoje net sąvoka neįteisinta.
Maža to, žmonės nuogąstauja ir dėl žemės pardavimo užsieniečiams, neoficialiais duomenimis jau dabar aplink Lazdijus daug žemių perpirkę Lenkijos piliečiai. Kam ji gali būti perparduota ateityje? Tai jau – nacionalinio saugumo klausimas.
Žemės ūkis vystosi be jokios krypties ar strategijos. Ekspertinių tyrimų nėra – Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas reformuojamas, neturime ir taikomosios ekonomikos tyrimų. „Politiniai sprendimai neparemti tyrimais – niekur neveda“, – įsitikinęs VŠĮ „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas, gyvenimą Musteikoje atradęs, Žymantas Morkvėnas. O Dzūkijai makro ekonomikos principai neveikia, nes žemės – nederlingos. Reikia netradicinių sprendimų, kas čia galėtų kurti pridėtinę vertę.
… gera gyventi
Kaimas gyvenimui – kaimas gyvenimui savaitgaliais. Kuris variantas bebūtų, šiandien gyvenantiems kaime svarbesnė žemės ūkio kultūra nei ekonomika. „Patys esame atsakingi už savo teritoriją – už bendruomenės teritoriją, už Dzūkiją. Kaimas turi būti multifunkcinis, kuomet imsimės bendros atsakomybės, sies bendri reikalai – tuomet jis bus gyvas“, – mano sūrininkas iš Varėnos rajono Valdas Kavaliauskas.
Žmonės, ypatingai jauni, kaime ieško kokybiškesnio gyvenimo – švaresnio oro, geresnio maisto, jie nenori valgyti tręšto maisto, todėl ir greta ūkininkaujančio kaimyno atsakomybė turi būti didesnė. Reikia galvoti apie aplinką, gamtą tausojantį žemės ūkį – tavo produktą valgys tavo kaimynas.
Naujakuriai kaime vis dar susiduria su žemiškais iššūkiais, deja, kurie apsunkina įsikūrimą kaime. Pasididinti elektros srovės galingumą kainuoja tūkstančius, nekalbant apie kelių, nuotekų tvarkymo problemas, gauti paskolą namo statybai kaime – taip pat sunki misija.
Be šių problemų gaji ir kita – žmogiško ryšio problema.
„Seniūnas trejus metus važiavo keliu pro mano besikuriantį ūkį, nė karto nesustojo paklausti, ką aš čia veikiu, kaip man sekasi“, – sako sūrininkas naujakurys.
Bendruomeniškumas didelė vertybė kaime. Tik kaimo bendruomenės tapo infantilios, kaip ir seniūnaičiai virsta politiniais vietos valdžios įrankiais (kaip paskirstyti pinigus, o ne kaip atstovauti žmonėms).
Bendruomenėms liepiama laikytis atokiau net ir nuo politinių diskusijų – kieno valdžia, to ir nurodymai, tad laisvės kalbėti, veikti kaime labai trūksta.
Nelojalumas valdžiai kaimo žmogui kainuoja labai daug – nuo apribojimų tavo veiklai iki tylaus susidorojimo. Paramos sulaukia tik valdžiai lojalūs žmonės. Žmonės iš naujo ir iš naujo kelia tiesioginių seniūnų rinkimų klausimą, merų kadencijų ribojimą.
„Labiausiai mums reikia laisvės nuo valdžios“, – 30 – aisiais nepriklausomybės metais sako kaimo žmonės.
Ir visgi atsakymas į tai, koks bus ateities kaimas, peršasi vienas – tarsi mozaika. Kokia? Priklausys tik nuo mūsų. Nebijokime būti atviri, būti kitokie – Dzūkija pilna šviesių, veiklių ir drąsių žmonių.